Minkšto smėlio takas, išmintas mažų ir didelių pėdų, kūdros krantu vingiuojančiu geltono medinio namo link. Pavasario saulės primerktas žvilgsnis, šnaranti vėjyje pieva ir varlės kurkimas. Ryto gamtos pasveikinimus atveja iš medinio namelio vaikų balsai ir molio dubenelių tarškėjimas. Pusryčiai Melkio mokykloje. Basakojis antrokas išbėga prieangin, šūkteli: „Labas rytas!“. Dar vienas džiaugsmingas „Labas“ ir šiltas, platus glėbys 1-os ir 2-os klasių mokytojos Vaidutės.
Vaikai zuja mediniais laiptais aukštyn ir žemyn, kažką pasakoja, sprendžia pusryčių ir gyvenimo reikalus. Kylam į antrą aukštą, kur pribėga apkabinti įšstypęs antrokas, smalsiomis akimis tyrinėdamas viešnią. Palėpės sienos pilnos piešinių, žemėlapių tikrų ir pramanytų, raštelių, vaikų ranka išvingiuotų. Ant grindų klesteli pagalvėlės ir susėdam į ratą. Bičių vaško žvakė sužiba gelsvoje molio žvakidėje. Vienuolikos vaikų žvilgsniai suranda mokytoją Vaidutę, dar besimuistantys septynmečių ir aštuonmečių judesiai rimsta neskubinami, savaime. Ryto ratą pradeda dėmesingumo pratimu, pokalbiu apie drąsos vertybę - Melkio mokyklos vertybę - ir ką ji reiškia vaikams.
„Melkys - bendruomeninė gamtos mokykla, tad svarbu gyventi mūsų vertybėmis, darnoje su gamta ir savo gerbūviu. Vaikai mato su kokiu noru aš lekiu rytais į tvenkinuko vandenį, o tas džiaugsmas ir pavyzdys užkrečia."
„Kai atėjau į Melkio mokyklą su savo dukra, jai ieškojau pirmos klasės. Man buvo nauja rytinis vaikų grūdinimasis kūdros vandeniu, kasrytinis bėgimas kartu su mokytojais. Dukra čia jautėsi labai gerai, o man kaip mamai buvo svarbu, kuo vaikai čia gyvena. Melkio tėvai skatinami įsitraukti, prisidėti praktiškai prie vaikų gyvenimo mokykloje, tad pamažu įsitraukiau į popamokines kūrybines veiklas, bendruomenė pajuto, kad vaikai manęs labai laukia, vėliau tapau antrąja 3-4 klasių mokytoja, dar po metų - 1-2 klasių mokytoja.
Dvi specialybes - medicinos ir pedagogikos - turinčiai Vaidutei Karčinskienei ir visai mokyklos bendruomenei sportas ir sveikatinimasis yra artima: „Melkys - bendruomeninė gamtos mokykla, tad svarbu gyventi mūsų vertybėmis, darnoje su gamta ir savo gerbūviu. Vaikai mato su kokiu noru aš lekiu rytais į tvenkinuko vandenį, o tas džiaugsmas ir pavyzdys užkrečia. Viskas vaiko ritmu - po mankštos ir bėgimo, naujokai pradeda nuo rankų, kojų, veidelio, kaklo apsišlakstymo, o vėliau patys džiaugiasi, kad jau ilgiau pabuvo vandeny. Žiemą visi kartu išbėgam į lauką, kas pagulėti ant sniego, pasivolioti, kas įlipti į eketę. Formuoti sveikos gyvensenos pagrindams tėvų pritarimas ir paskatinimas yra būtinas.“
Į amžiną klausimą, koks gi turi būti mokytojas, Vaidutė su šypsena atsako: „Tas sąrašas yra begalinis ir kintantis. Kaip, pavyzdžiui, ir mama, taip ir mokytojas turi tiek visko talpinti, mokėti, galėti, ypač su mažiausiais tas savybių sąrašas nesibaigia.
„Pirmiausia, ir svarbiausia vaikui - saugumo jausmas. Mokytojas - tai pasiekiamas, prieinamas, atviras žmogus, į kurį visada gali kreiptis, kuris šalia ir palaikys, kai reikės. Vaikui gera jausti šilumą ir meilę iš mokytojo. Gali būti ir griežtas, bet ir griežtumas įmanomas su tokiu sunkiai nusakomu, nematomu šydu meilės.
„Linkiu mokytojams pamatyti ir išgirsti,
su kuo ir kaip ateina kas rytą kiekvienas vaikas.
Mes Melkyje turime tokią galimybę: prireikus pakviesti vaiką į ramią vietą ir išklausyti, išsikalbėti tiek, kiek reikės. Dirba du mokytojai, klasės nėra didelės, o ir skirtingos vieno iš dviejų mokytojų asmenybės labiau patinka skirtingiems vaikams."
Melkio mokykloje beveik visi vienas kitą pažįsta - kaip didelėje šeimoje. Kaip ir namie, mokykloje natūraliai stengiamasi suderinti protinį, fizinį, jausminį ir kūrybinį ugdymą. Vaidutė sako: „Medžiagą išeiti Melkyje reiškia apimti temas giliau, gyvai, ne vadovėliškai. Užduotis jungiame su bendromis patirtimis, pamokų eigą koreguoja, papildo patys vaikai pagal išjautimą, dienos nuotaikas, aktualijas.”
„Visiems žinoma, kiek mokytojas gauna iš vaikų: duodi meilėje, atvira širdimi, tada ir gauni. Tiek daug meilės, gerumo žodžių, apkabinimų. Kai matai realius vertybinio ugdymo rezultatus vaikų kasdienybėje - tai suteikia pilnatvės, pakrauna baterijas.”
Mokytojams, ir į Melkio mokyklą, ir į kitas ateinantiems, Vaidutė linki pirmiausia pažinti vaikus, tapti jų gyvenimo dalimi, ateiti į jų pasaulius kaip suaugęs draugas, o suradus ryšį, tapti brangia mokyklos bendruomenės dalimi: „Nuo pat pradžių vaikai mane vedė su pasitikėjimu. Jie mane supažindino su mokyklos gyvenimu, egzistuojančiais susitarimais, kaip ir kas vyksta jų klasėje, o aš tai nuolankiai priėmiau. Tai abipusis pasitikėjimas prieš kontroliuojant ir vadovaujant - gal mažiau įvykdysi plano, bet pasieksi daug daugiau, nes leisi vaikui pajusti, kad tu juo pasitiki.”
„Mano mintys apie vaikus nesustoja niekada: uždarius mokyklos duris, važiuojant namo ar namie. Bet tai turbūt ir yra atsidavimas ir pašaukimas - rūpintis vaikais.”