Dar keletas minučių praskrenda pasiruošimui, keli ketvirtokai grįžta į kupolą, prisiminę, kad nesukėlė kėdžių ant suolų. Įvirsta ir pora mergaičių, norinčių pagroti kupolo pianinu, užsuka mama, besižvalgydama kažko pamesto, plačiai nusišypso Robertui. Roberto telefonas irgi netyla: skambina mokytoja Vaidutė pasitarti, tada - vėl skambutis. Rodos, aplink Robertą visad pilna gyvybės, pilna gyvenimo.
„Treti metai Melkyje, ir tikrai džiaugiuosi pasirinkimu."
„Melkio mokykla - tai tiesiog realus gyvenimas. Čia mes mokomės gyvenimo - per išbandymus, kasdieninę buitį, santykį su savimi ir kitais, kurį mes kuriame kasdien. Tam dažnai nelieka laiko paprastose mokyklose. Todėl dažnai aš nesijaučiu mokytoju, o labiau tiesiog… tėčiu. Stengiuosi neštampuoti vaikų kaip vienetų, visada matyti vaiką kaip individą, atrasti asmeninį priėjimą ir pagalbą kiekvienam. Sunku tai padaryti, ne visada pavyksta, bet mokausi."
„Labai svarbu mano darbe - mokytis atsakomybės už savo veiksmus, emocijų išraiškas ir pareigas.
Šiuolaikiniai vaikai turi labai daug galimybių ir resursų, bet Melkio mokykloje vienodai svarbu ir tai, kad jie žinotų, ką praktiškai reiškia pareiga, reikia, atsakau. Tai tuo pačiu ir darbas su savimi - nes pastebiu, kad mokytis atsakomybės man yra viso gyvenimo darbas.“
Atsakomybė ugdoma ir per mokymąsi savarankiškai. Pavyzdžiui, Perkūno klasėje neišmoktas matematikos pamokos dalis vaikai turi mokytis patys, savo laiku ir nuožiūra. Robertas nemato prasmės tradiciškai stovėti priešais lentą ir berti pamokos tekstą, kai vaikų lygis pamokoje itin skirtingas ir tempas individualus. Taip vaikai mokosi prašyti pagalbos, įvardinti ir suprasti, kur jiems sekasi, o kur reikia papildomo darbo.
Robertas pastebi, kad kartais būna tiesiog sunkių dienų - dėl emocinio nuovargio ar net sapnų apie mokyklą, kurie trukdo pailsėti. Tokie ženklai ragina pastebėti, kad tikriausia per daug darbų ar įtampų gula ant mokytojo pečių: laikas sumažinti įtampą, pergalvoti atsakomybes, deleguoti, o nuosmukius tiesiog reikia išgyventi. Robertas tvirtina, kad atstatyti resursus pakanka tiesiog nuoširdžios aplinkinių šypsenos: „Tas vaikų dėkingumas kartais ir nematomas, tik jaučiamas. Labai svarbus ir tėvų palaikymas, ypač jį jaučiu mokslo metų pabaigoje. Tuomet būna padėkų ir už griežtumą, nes tikrai esu ne pats patogiausias mokytojas vaikams, tėvams, kolegoms… būnu ir kaip reikiant kampuotas ir nepatogus."
„Būti mokytoju - menas, kuris nuolatos keičiasi. Kas tiko vienai klasei, kitai nebetinka, kas tiko vienu laikotarpiu, kitu - nebeveikia. Vaikai nepaliaujamai verčia tobulėti, neleidžia nukrypti nuo prasmės ir labai greitai atidengia visas kaukes.“
„Tame ir didžiausia mano, kaip mokytojo, darbo prasmė. Ne nuo prezidentų, korporacijų ir pinigų viskas prasideda, o nuo to, kaip mokome ir auginame vaikus. Dažnai pamąstau, kad pasaulis, atrodo, ne ta kryptimi eina - šviesioji pusė dažnai kvailinama, kur ji turėtų klestėti. Labai lengva iš šviesos sekimo išklysti: daug bjaurumo pasaulyje, deja, ir tai visuomenėje normalizuojama. Labai norisi tam atsvaros. Tikiu, kad Melkyje nešu tą šviesiąją pusę, kad bent maža dalimi prie to prisidedu. Prasmės suvokimas kasdienybėje akumuliuoja grąžą, kurią jaučiu čia būdamas: nuo čia (mokyklos, darželio) ir dabar prasideda tai, kuo ir kur mes būsime ateityje.”
„Melkio mokykla - tarsi šviesos burbulas, kuriame auga mūsų vaikai. Bandom nerti į gylį ir atsitraukti nuo paviršutiniškumo, matyti giliau - su viltimi, kad jų ateitis bus visa ko pozityvus rezultatas.”
Mokytojas pastebi, kad nebūtinai greitai matoma įdėto darbo nauda - reikia tiesiog tikėti tuo, ką darai. "Aš tikiu". Robertas tikisi, kad Melkio mokyklos bendruomenė gyvuos, puoselėdama žmogiškumą, šviesą, bendruomeniškumą per įsitraukimą ir vienas kito supratimą.
Mokytojas priduria: „Didžioji dalis rezultato visgi priklauso nuo to, ką tėvai suteikia šeimoje, per sąmoningumą ir įprasminimą šeimoje gyvenant tomis pačiomis vertybėmis, kurias puoselėjame mokykloje.“